Mūsų auginami raudonieji, baltieji ir serbentai. Vienus nuo kitų skiria ne vien spalva, ir sudedamosios dalys. Pavyzdžiui, baltieji turi daugiau, negu serbentai, cukraus ir mažiau rūgšties. Labai panašūs į yra raudonieji serbentai. taip pat kekėmis. Uogos esti spalvos. Gerai išsirpę raudonieji yra rūgštūs, bet rūgštumas esti švelnus. Ne visiškai išsirpusios uogos labai rūgščios, todėl konservavimui tik visiškai susirpusios, o sultims — net persirpusios. Serbentai kekėmis taip, kaip auga krūmo. Taip nuskintos ir šaltoje patalpoje, supiltos į neaukštus plačius krepšius, uogos išsilaikyti neperdirbtos apie keletą dienų. ne kekėmis, bet nubrauktos šakučių ir sužalotos uogos pradeda greičiau gesti.
Raudonieji ir serbentai turi tirpstančio pektino. Jis, jungdamasis su vaisių cukrumi, uogų sultis paverčia drebučiais. šia uogų savybe, gaminami vitaminingi nevirtų serbentų — tyrių ir sulčių drebučiai. Su cukrumi konservuoti serbentai išlaiko gražią raudoną spalvą, bet jų gaminiai, ir šviežios uogos, neturi kvapo. Dėl to į raudonųjų serbentų gaminius įdėti kvapių aviečių, žemuogių arba vanilės. Raudonųjų serbentų drebučiai būna skaidrūs, raudonos spalvos, skanios, tačiau kompote išvirtos uogos negražios, išblukusios, todėl kompoto iš jų nepatariama gaminti.
Vertingiausi iš visų trijų rūšių juodieji serbentai. Jie apie 3% rūgšties, nemaža pektino, 250 mg% C, 1% baltymų ir 13,4% angliavandenių.
Juodųjų serbentų uogos yra stambesnės, aptrauktos gana juoda odele, saugančia uogas kenkėjų. Nuskintos, supiltos tamsiame šaltame į neaukštus krepšius, jos gali išsilaikyti 3 dienas. Tačiau uogos ne visiems tinka, nes per tą laiką pasikeičia jų cheminė sudėtis, ypač susiskaido pektinas.
Dėl specifinio ir stipraus kvapo, kuriuo serbentai išsiskiria iš kitų rūšių serbentų, juos žmonės labai mėgsta, o kiti — visiškai nevertina. kvapas ir skonis švelnesni.
Uogos renkamos sausą, bet ne karštą dieną praėjus vidurdienio karščiui, tai pavakare arba ryte, nudžiūvus. Daugumos juodųjų serbentų veislių kekėse uogos būna išsirpusios vienodai, todėl galima skinti iš karto, kekėmis. nuskintos, dar ne visiškai išsirpusios uogos išsirpsta ir nuskintos. Jas lengviau pervežti. Tačiau, kai kurių veislių uogos kekėse išsirpsta ne iš karto, tai jas skinti atrankiniu būdu. skinamos ir tų veislių uogos, kurios lengvai nubyra.
Prieš konservuojant, nuo šakučių patogiau nubraukti ne pirštais, paprastomis tripirštėmis valgomosiomis šakutėmis.

Juodųjų serbentų odelė standi. Verdant ji susprogsta, ir uogos minkštimas sutyžta, o šiek tiek sugadina išvaizdą. Odelei suminkštinti yra priemonių. Uogos nedidelėmis porcijomis į verdantį vandenį ir pakaitinamos 3 min., neduodant užvirti. Jei norima virti, uogas galima tam tikru įrankiu. Jį ir pačiam pasigaminti. Pavyzdžiui, į platų 1 cm ilgio kamštį galima smeigtukų taip, kad smailieji jų būtų ne mažiau kaip centimetrą išlindę iš kamščio. Pro subadytų apvirintų uogų odelę cukrus lengviau į uogų vidų, ir jos išverda sveikos — nesutrūkusios.

Dėl minėtų pektininių medžiagų, verdant šviežiai surinktus serbentus, virsta drebučiais. Norint to išvengti, surinktos uogos mažiausia 3 iki virimo švarioje vėsioje patalpoje, paskleistos nestoru sluoksniu. Po to šakutėmis nubraukiamos nuo kotelių, ir ant sietų apdžiovinamos.
Raudonųjų serbentų uogienė, 1kg uogų 1,2 kg cukraus. Paruoštos uogos supilamos į emaliuotą glazūruotą molinį indą sluoksniais su cukrumi ir parai vėsioje vietoje. Po to viskas į puodą ir verdama, kol uogos permatomos ir sirupas sutirštėja. uogienė dažnai sukratoma ir nugraibomos putos.
Uogienė į supilstoma po to, kai atšąla.
Kepiniams puošti serbentų verdamos kekėmis su koteliais. Šiai uogienei raškyti gražius ne visiškai išsirpusius raudonuosius, baltuosius ir juoduosius serbentus, kurių kekės vienodai išsivysčiusios. Nuskintos kekės eile paskleidžiamos ant ir po dušu nuplaunamos. Joms apdžiūvus, uogienė verdama (iš rūšies serbentų atskirai) daugkartiniu būdu, kiekvienam uogų imant 1 kg cukraus.
Juodieji serbentai raškomi visiškai išsirpę. atminti, kad apie išsirpimą spręsti iš spalvos, kuri atsiranda anksčiau, negu uogos išsirpsta, būdingos išsirpusioms uogoms tamsios spalvos. visiškai išsirpsta tik liepos pusėje, tada jos ir raškomos uogienėms.
Nuraškytos palaikomos 3 paras nestoru sluoksniu vėsioje patalpoje. nuplaunamos, nubraukiamos nuo kotelių ir, taurėlapių liekanas, kiauraindyje palaikomos 2—3 min. 70—80° C temperatūros vandenyje, suminkštėtų odelė. Pro suminkštintą odelę cukrus patenka į uogas, ir jos išvirusios gražesnės.
1 kg uogų imama 1 kg cukraus, 1/2—2 stiklinės vandens. Iš cukraus ir išverdamas sirupas. Į jį sudedamos paruoštos uogos ir užvirinama. Užvirusi uogienė nukeliama nuo ugnies, atvėsinama ir vėl užvirinama. kartojama 3 kartus. Paskutinį kartą užvirinus, verdama iš lengvo, ir nugraibant putas, kol sutirštėja, o uogos pasidaro permatomos. uogienė atšaldoma ir supilstoma į stiklainius.