Gaspadine.lt - receptai, patiekalai. Vėlykų receptai, margučiai. Lengvi, pigūs ir skanūs patiekalai. Marinavimas, konservavimas, džiovinimas. Atsiųskite savo receptą ir nuotraukas!

Arbūzas

Arbūzas

Arbūzas — moliūginių šeimos vienmetis augalas 2—3 ir daugiau metrų ilgio šliaužiančiu, išsišakojusiu stiebu. Vaisius — labai didelė, rutuliška netikra uoga, lygiu paviršiumi. Vaisiaus žievė 6,5—1,5 cm ir storesnė, minkštimas rožinis arba raudonas, labai sultingas ir saldus. Kai kurių rūšių minkštimas baltas arba balsvai geltonas. Arbūzas yra kilęs iš Pietų Afrikos. Kalahario pusdykumėje iki šiol auga savaime. Žydai ir arabai augino arbūzą dar 1500 m. pr. m. e. Vakarų Europoje jis atsirado tik XI—XII a. kryžiuočių riterių dėka. Rusiškas augalo pavadinimas kilo iš iranų kalbos žodžio "charbiuza", reiškiančio melioną arba didelį agurką. XVII a. viduryje arbūzus pradėjo auginti Ukrainoje. Vaisių minkštime yra 5,5—10,6% angliavandenių, sudarytų iš sacharozės, gliukozės ir fruktozės, pektininių medžiagų, ląstelienos, vitaminų B1, B2, C, PP, folinės rūgšties ir karotino. Sėklose yra riebaus aliejaus. Paprastai prinokę arbūzai valgomi švieži. Skanus prinokusio arbūzo minkštimas yra puikus desertinis patiekalas. Kadangi jame daug vandens, jis labai gerai malšina troškulį. Labai skanūs yra sūdyti arbūzai. Sūdomi prinokę ir neprinokę arbūzai, jie subadomi pagaliuku, dedami į stiprų sūrymą (800 g druskos 10 L vandens). Maždaug po mėnesio arbūzus galima valgyti. Galima keletą mėnesių išlaikyti ir šviežius arbūzus. Tam jie kabinami tinkluose sausame vėsiame rūsyje arba dedami į dėžę su pelenais. Kai kuriose vietovėse gaminamos arbūzų sultys ilgesniam laikymui. Arbūzų sultis virinant, galima pasigaminti tam tikros koncentracijos arbūzų "medų", jis ilgai stovi. Tokiame "meduje" yra iki 89% cukraus. Iš arbūzo žievės gaminami labai skanūs cukatai. Paprastai žievė sušeriama gyvuliams. Iš sėklų galima išspausti gero aliejaus. Liaudies medicinoje arbūzo minkštimu ir sultimis malšinamas karščiuojančių ligonių troškulys. Troškulys malšinamas ir arbūzų "pienu", pagamintu iš grūstų arbūzo sėklų, jos trinamos šaltame vandenyje santykiu 1:10. Kad gėrimas būtų skanesnis, galima įpilti truputį vaisių sirupo arba cukraus. Gerai žinoma, kad arbūzas varo šlapimą, jį rekomenduojama valgyti nuo pabrinkimų, atsiradusių dėl širdies ir kraujagyslių sistemos bei inkstų ligų. Šlapimo išsiskyrimą skatina ir šviežių arbūzo žievelių nuoviras. Sergant kepenų ligomis, arbūzų sultys ne tik padeda iš organizmo pašalinti skysčius, bet ir maitina kepenų audinį lengvai pasisavinamais angliavandeniais. Kai nėra šviežių arbūzų, liaudies medicinoje šlapimas varomas džiovintos arbūzų žievės nuoviru (nuoviras gaminamas santykiu 1:10). Tokia pat arba šviežia žieve kartais gydomi vaikai nuo kolito. Arbūzo minkštimo ląsteliena gerina naudingų žarnyno mikrobų (žarnyno floros) gyvybinę veiklą, virškinimą, padeda pašalinti cholesteriną. Be to, arbūzuose esanti folinė rūgštis ir vitaminas C neleidžia vystytis sklerozei. Arbūzai vartojami ir dietinėje mityboje nuo mažakraujystės, tulžies ir šlapimo takų akmenligių.

Receptai su arbūzais >>