Gaspadine.lt - receptai, patiekalai. Vėlykų receptai, margučiai. Lengvi, pigūs ir skanūs patiekalai. Marinavimas, konservavimas, džiovinimas. Atsiųskite savo receptą ir nuotraukas!

Šerniena

Šerniena
Šernas (lot. Sus strofa), kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, iš kurio kilo dauguma naminių kiaulių veislių. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje bei Šiaurės Afrikoje, vėliau buvo introdukuotas Amerikoje, Australijoje ir Pietų Afrikoje. Gyvena miškuose, bet mėgsta išlysti pasiganyti į kultūrinių augalų plotus. Pastebėta, kad labiau pietuose gyvenantys šernai užauga mažesni, nei jų šiauriniai giminaičiai, štai centrinėje Italijoje šernai būna apie 80-100 kilogramų svorio, Karpatuose pasiekia iki 200 kilogramų, tuo tarpu Rusijoje ar Rumunijoje jie užauga iki 300 kilogramų. Šernas yra vertingas medžioklės objektas dėl mėsos ir trofėjinės vertės ilčių, Viduramžių heraldikoje šernas herbe reiškė beatodairišką narsą mūšyje. Šerniena yra mėgstama gurmanų, tačiau turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijose dėl erkinio encefalito, trichineliozės, maro, snukio bei nagų ligos ir hepatito E. Šernų šeriai naudojami įvairių teptukų ir šepečių gamybai. Kol nebuvo atrasti sintetiniai pakaitalai, iki pat 1930-ųjų, iš jų gamino dantų šepetukus, šiuolaikinėje pramonėje iš jų gaminami šepečiai plaukams, teptukai tapybai (ypač šerno šeriai tinka gaminti teptukams, skirtiems tapyti aliejiniais dažais), taip pat teptukams, skirtiems skutimuisi. Kadangi, kaip ir visų laukinių žvėrių, šerniena turi aštrų kvapą, prieš kepant ar verdant, ją reikėtų pamirkyti ir pamarinuoti marinate, senesnių šernų – iki dviejų parų. Marinatas gali būti iš acto ar citrinos sulčių bei druskos, galima pridėti pačių įvairiausių prieskonių – svogūnų, lauro lapų, šviežio imbiero, petražolių šaknų, morkų, baziliko, pankolių, česnako, kmynų, kadagio uogų, čiobrelių, netgi cinamono. Jaunesnių šernų mėsą galima įvairiai kepti, senesnių – verčiau troškinti.
Receptai su šerniena >>